|
Artificial Intelligence
Filmas, begėdiškai atakuojantis jūsų jausmus, kurie į filmo vidurį pradeda atrofuotis. Taikiniu pasirinktas motinos vaiko santykių archetipas, nuo kurio nėr kur bėgti, tad banalūs dialogai galiausiai pasiekia savo tikslą ir išspaudžia iš jautraus žiūrovo ašarinių liaukų tyro skysčio [ne, aš neverkiau, peržiūros metu pasislėpus už juodo sarkazmo skydo].
Galbūt tai ydingas įprotis, bet bandžiau kaip nors įvardinti, apie ką filmas. Apsistojau ties Pinnocio istorijos mitologizavimo versija, nes spėliot pavargau, o teisingo atsakymo vis tiek, jaučiu, nėra.
Bežiūrint, graužė įtarimaZ, kad nuo dinozaurų pavargęs režisierius puolė į šizofrenijos glėbį. Arba kad scenaristai vienas po kito mirdavo ar išeidavo atostogon: matėt klasikinį multiką "Atostogos Prostokvašine"? Tenai laišką tėvams pradeda rašyt Fiodoras, pratęsia katinas ir užbaigia šuo. Realistinė filmo dalis dar pakankamai organiškai perauga į siužetą apie kiborgus, po to veiksmas perkeliamas į paskendusį miestą, o po to į labai tolimą ateitį. Siužetinė linija ne tai kad trūkčioja, jos išvis nėr. Bet yra dvi konstantos: kiborginis vaikas ir jo organiškos kilmės mama. Tiesa, dar yra super-žaisliukas, atliekantis archetipinį Draugo [vaiko draugo] vaidmenį.
Konceptualumu dvelkiančios scenos [pvz. kiborgas, kreipiantis maldas statulai] susideda į absurdo monolitą, kurio akivaizdoj ironija ir sarkazmas apalpsta, taip kad atidedi sveiką protą į šalį, ir ryji vaizdus įspūdingus. Tiesa, išgirdus auksinę frazę "praėjo 2000 metų" sveiko proto atavizmai vis dėlto silpnai sujuda kad vėl numirtų, nes į sceną jau lipa grakštūs ateiviai, kurių dėka filmas pasibaigia įtartinu happy endu.
Šviesesnis [arba blaivesnis?] momentas yra meška ir gal, kiborginis žigolo, kurių egzistavimo faktas vis dėlto nesugeba neutralizuoti spielbergiško grotesko. Neabejotinai, Spielberg vertas gauti premiją iš nehumanoidinių rasių atstovų. Kartais atrodo, jis pats ateivis, ar dinozauras, stengiantis suprasti, kas tas žmogas yra.
Žodžiu, keistas filmas.
- ZveriZ
|