the Hole Filmai tokiu pavadinimu kažkodėl (ar tikrai kažkodėl, klausiu savęs) asocijuojas su silikoninėm blondinėm. Nieko negaliu padaryt- nepadorioj aplinkoj augau, o mano pertarai yra keiksmažodžiai. Į filmus krikštijamus jaunatviškais visada žiūriu skeptiškai. Su jais seniai viskas aišku. Aišku dar ir tai, kad jaunatviški trileriai riįas su „Scream“ trilogija. Neišvengiama asociacija. Bet išimtys visada malonios, prisipažinkit naciniai gėjai. Trileris turi žaist baime - nenuginčijama tiesa. Arba krauju (tai gal ta tiesa nuginčijama). Šitas žaidžia ne tokia dažna klaustrofobija. Du vyriškiai ir dvi moteriškės, visi keturi jauni, sulenda į kažkokį seną bunkerį ar laboratoriją, kur stringa ilgam. Vis laukiau, kol išlys paslaptingasis žudikas arba gleivėtasis monstras. Bet filmo darytojai snobinių pretenzijų turėjo: siužetas vyksta post factum (lotyniškasis kursyvas!), o istorija pasakojama skirtingų asmenų paeiliui ir kiekvieno ji skirtinga. Šitą mes jau matėm p.Gavelio "Vilniaus Pokeryje" ir dar keliose vietose, kurių nepamenu (čia ne spauda, galiu būt diletantiškas). Ta reliatyvioji tiesa... Pripratimas - antras prigimimas, sakoma. Aš vis bandžiau įsijaust į jaunatviškų filmų tradiciją ir nuspėti, kad jau pabaiga, bet vis nesisekė. O kadangi dar ir siužetas nekabinantis, tai aš suirzau ir kaip maža mergaitė patempiau apatinę lūpą.   - A.Višinskis