|
Adaptation
Dabar jūs turit vieną kelią: rinktis iš dviejų tekstų ->
1
2
Kaip bepasirinktumėt, jokio tolko. Vis tiek šaukštas netikras.
Ateinu kinan,
dedu dešimt litų, rodau studento pažymėjimą, sakau:
Šioje
vietoje, jei tik esate padorus žmogus, turite baigti skaityti. Visa kita
ir antrasis variantas tik praspoilins jums filmą. O aš nesu Amerika
ar Maxima, pas mane skųstis ateiti negalėsit. Už kokybiškas
ir nekokybiškas recenzijas pinigai negražinami, o klientas visada
durnas.
Va. Priėjom
Nicolas Cageą. Ir pasitvirtina mano reliatyviosios sapalionės, o
dabar jau ir visai rimtos įžvalgos: siužeto vingriškumas,
įdomumas ar koks kitas geras bruožas turi tiesioginę
įtaką aktoriaus vertinimui. Šito siužetas toks, kad jums rollercoasterių
aka amerikietiškų kalnelių atrodys per maža, ir Cageas jau
geras, jau atgimsta.
Va. Meryl Streep
išsiskėtus guli. Jūs gulėtumėt dar labiau
išsiskėtę, jeigu kaip ir ji paeiliui vaidintumėt dviejuose
filmuose, kurių scenaristai daug meno teorijos skaitė.
Filme du kartus
rodo papus, mašinos kažkokios netiuninguotos ir koksas čia
žalias, romantiškai nuteikiantis. Jie vėl nori mus priversti
galvot. Pateikia savo filosofijas paprasta forma ir bando tikriausiai į
kokią nors sektą įviliot. Kur mūsų Angelina Jolie? Kur
mūsų Salma Hayek?!
Ir iš vis:
kas tas Malkovičius? Jis trajakus gerai mėto?
Kartais labai nekenčiu meno. Nes kartais jis verčia galvot ir verčia žiūrėt dar kartą, o aš, kaip paranojiška asmenybė, visur įtariu rinkodaros triukus: aha, čia jūsų šutkės mane priverst dar kartą pinigus leist. Sustokit skaitę dabar, nes dar užspoilinsiu ir rengsit man paskum linčo teismus. O landiesiems: dvi versijos daromos tam, kad būtų skaitoma viena. Gyvenime nėra "Back" mygtuko, įsijauskit. Yra bičas. Nicolas Cage. Landieji jau žino apie jo atgimimą. Jis vaidina scenaristą, kursai rašo scenarijų, pagal kurį pastatytas filmas. Tas filmas, kuriame yr Nicolas Cage. Jaučiat svylančios gumos kvapą? Tai jums smegenis bando išdulkint. Tas scenaristas pavarde Kaufman, gal ne amžinas, bet ryškiai žydas. O žydai pagal stereotipą yra sukti beveik kaip lietuviai. Pasirodo toks Kaufmanas iš tikrųjų yra gyvas. Scenaristas. Sakiau neskaityt. Jo dvasioj ryški šizofrenija, nes dar yra brolis dvynys, tikriausiai siekiamybė, svajonybė, bet nenorimybė. Taip pat scenaristas. Šits turi pasisekimą tarp mergų, rašo visokias banalybes, bet jam pavyksta jas gerai parduot. Kai brolis miršta (jau totalus spoileris, už tokius prie suomio ketvirčiuodavo), sugrįžta dvasinė ramybė ir jis pabučiuoja mergą (bet ji neapsinuogina). Oi, čia dar tik perliukai. Semkės. Kapeikos. Menkniekiai. Kaufmans nr.1 turi meninę kančią, ta jam stovi kaip ašaka gerklėj, ir jis kaip tas vilkas daro visokias mimikas. Kaufmans nr.2, jau sakiau, neturi meninės kančios. Kaufmans nr.1 nori padaryt meninį filmą apie gėles. Tikrovišką. Kvepiantį Bartu. Jis kenčia, masturbuojasi, masturbuojasi, kad kentėtų ir kenčia, kad masturbuotųsi. Jis tikras romantiškas menininkas. Pasaulis su juo nedraugauja. Šitas Kaufmanas padaro pirmąją filmo dalį. Tokią, kur negausi to, ko lauksi. Kaufmans nr.2 yra atleidęs sąnarį. Jis visiškas pop-kultūrščikas. Ir jis daro antrąją filmo dalį. Banalią ir nuspėjamą: ko lauksi, tą ir gausi. Kaufmanas scenarizuoja knygą žurnalistės. Knyga, pasirodo, tikra, t.y. egzisutoja šiame, virtualiame užekraniniame pasaulyje. Mūsų, nu. Ir žurnalistė tikra. Man prasideda migreninis hemorojus. Ir čia dar tik aperityvas. Ir jūs paskui norit, kad aš ką nors šmaikštaus parašyčiau? Postmodernizmas. Aš nenorėjau vartot šito žodžio.
- A.Višinskis
|