Irreversible ("Nesugrąžinamas laikas")

O viskas prasidėjo labai nekaltai. Po Monicos Bellucci gilios iškirptės nugaroj per Asteriksą ir tą kitą storulį, senukų pensionus nušlavė poliucijų banga. Mama paauglystėj ją pelnytai pravardžiavo Viagra. "Mama, nupirk", sakau gimdytojai ir rodau pirštu į Monikutę. "Tai bent jau jos papus". Papai, jei nežinojot, tai toks sakramentas, penktas elementas.

"12 minučių prievartavimo scena", prieš seansą toks Čiurlionis prašo, kad jam kas nors kojas išsukiotų, bet mes jam žandikaulį už mentės užkišim.

Ta scena- filmo vizitinė kortelė. Taip režisoriai užsitikrina, kad niekas jų vizitkės nepanaudos nedoriems filtrams. Bet aš gal geriau pasirinksiu sau kokią nors inkviziciją ar tapsiu žydu ir ant genocido repeatą užsidėsiu, nei tokias scenas dar kartą žiūrėsiu.

Snobai, tokie žmonės, kurie gyvena teisingai, sako, kad Jarsas don Tryraz prišika į sielą. Kas tas "Irreversible" režisavęs gaidys bebūtų, jo hemorojiniai sadistiniai šūdai yra gyvi ir dar dantis turi, tai įsikabina sielai į gerklę ir jai visus pavasarinius įsimylėjimus gadina. Inteligentukas gesintuvu pagrindinio filmo gaidžio veidą suskaido į atomus. Ir čia net nėra "Irreversible" diskotekos prichodas.

Kai kurios merginos per patį prichodą išeina iš salės, o jų vaikinų veidai liūdni, jie dar Monicos papų nepamatė, tačiau tokie dabar laikai, niekas neklauso, ko vyrai nori.

Etc. Filmas rakinėja visus dantų nervus, happyendas iš tikrųjų yra tik happybeginningas, nes laikas bėga atgal, o pelnytas kerštas jau pačioj filmo pradžioj ir kad savo keršto krosnį užkurtumėt, turit sugrąžinti laiką ir visą filmą savo galvoj apversti. Kai būsit tokie gudrūs kaip aš, tai sugebėsit man išaiškint, ką aš paskutinėj pastraipoj parašiau.

-A.Visinkis