Kraujo Vienatvė Po to kai 57-as iš eilės Rusijos filmas mane nupurtė kaip trys pachmielai su silke piene. Misliau, kad užteks. Ir pratempiau kokius tris metus be rusiško kino. Atkeliavo mat Ingeborga Dapkunaite, geltonaižaliairaudona. Tai ir suskydau. Nors po visas atmo-sferas sklandė kaėkokios nuotrupos apie šūdus ir kitokius filmo menkizmus, ryžausi. Aišku, reikėjo lėtai kelis kartus įkvėpt ir iškvėpt. Turėta info: tai trileris. Na, tai tikriausiai bus šiurpi muzikytė, bėga-spiegia, mįslė ir jos "netikėtas" atsakymas. Na, siužete, tiesa, stebuklų ir nebuvo. Na, muzika šiurpi, bet ne tose vietose, kur įpratę esame ją girdėti. Bet visas filmas- kaip herojė pagrindinė. Kažkoks Valiumas, Prozacas ir Relaniumas, kuriuos ji geria. [Jos emailai lietuviški, o kojos- gražios. =]] Nepaaiškinamos smulkmenos, lėtas tempas, prislopinti balsai. Na, tai maždaug toks pats plaukesys, kaip ir ši recenzija. Bet, kad tai blogai - pasakyti negaliu. - A.Višinskis